ROBINZONAI

ČIA VISKAS KITAIP...

Gabija. Į stovyklą važiavau su didžiuliu nerimu... Mane kamavo labai daug klausimų. Kaip mane sutiks? Ar susirasiu draugų? Ar išgyvensiu be telefono ir kompiuterio? Ar nepasiilgsiu tėvų, ar nugalėsiu save?Buvo baisu važiuoti į stovyklą vienai. Atvažiavus į stovyklos atidarymą pamačiau pažįstamą mergaitę, ji atvažiavo su savo klasiokais Roku, Domantu ir Kostu.. Iš karto pajutau palengvėjimą... Kiek vėliau susipažinau ir su kitais. Jau važiuodama kelyje pajutau, kad vaikai šioj stovykloj žymiai mandagesni ir malonesni. Nesvarbu kokios buvo oro sąlygos, nesvarbu ar buvo šalta ar karšta, mes galime didžiuotis savimi, nes ne kiekvienas vaikas galėtų išbūti šioje stovykloje ir vadinti save ROBINZONU..

Robinzono vardą reikia užsitarnauti. Taip, iš pradžių buvo sunku.. Pavargo raumenys. Toks jausmas, kad geriau jau sėdėtum namuose, gertum arbatą ir žiūrėtum serialą, bet reikėjo save priversti. Įsitikinau, kad „Robinzonų“ stovykloje gali susirasti tikrų draugų. Vos grįžus namo spėjau pasiilgti robinzonų. Taip ir norėjosi dar pasėdėti prie laužo dar vieną naktį, pažaisti tinklinį ar badmintoną, pasimaudyti šaltam, bet maloniam ežero vandenyje, laukti kol gausim „Selgos“ ar meduolių. Dabar galvoj skamba vien tik Robinzonų daina. Tie žodžiai „.. nuo tiltelio šokinėjom, vandens buvo lyg ausų..“ ar „.. plaukus merkdavom į „Gaivą“, „Selgą“ rydavom kartu“. Kai namie patį pirmą rytą po Robinzonų stovyklos atsikėliau, vis galvojau, kada kas sušuks „Robinzonai, keliamės!“ Ir tada reikėtų ropštis iš palapinės. Atsimenu, kaip paskutiniąsias dienas visi galvojom apie maistą - mamos lazaniją, spagečius, kebabus, močiutės blynus, picą... Gera būdavo pasvajoti apie namus... Bet vado duota komanda pažadindavo iš svajų. Šioj stovykloj, nemeluosiu, buvo tikrai labai gera.. Gal fiziškai ir truputį emociškai sunku, bet čia tokia stovykla.. Čia tave moko būti tikru Robinzonu, o ne, kaip vadovas mėgdavo pasakyti, slyvakupriu. Myliu šią stovyklą.... Laukite manęs kitąmet! Su meile.

 

Iva. Iš Robinzonų grįžau labai pasikeitusi. Tai pastebėjau ne tik aš, mano šeima, bet seneliai ir draugai. Supratau, koks svarbus yra maistas ir kaip jį reikia branginti. Atrodo keista, kad pirmiausia šneku apie maistą, bet tai įstrigo. Taip pat supratau kokia svarbi yra šeima, kaip mes kartais net nesuprantam, kiek visi šeimos nariai stengiasi, kad mums būtų geriau. Taip pat dar daug kitų dalykų. Visų pirma, tai yra pati geriausia stovykla, kokioje esu buvusi, taip pat pati geriausia, kokią tik galėčiau  įsivaizduoti. Vien išgirdusi pavadinimą truputėlį išsigandau. Bet be reikalo. Ši stovykla paliko patį didžiausią įspūdį. Visos užduotys, atsispaudimai, kuriuos darydavom už savo kvailą elgesį, viskas ką mes ten tik darėm, visi vaikai, visi (patys geriausi) vadai, visas laikas praleistas ten buvo pats šilčiausias ir maloniausias mano gyvenime. O kas stovykloje buvo ne taip... Gal liūtys kurios jau buvo iki gyvo kaulo užnervavusios. Gal „ROBINZONAI, keliamės“ kiekvieną rytą. O gal tai nebuvo blogai? Gal tai buvo tik tam, kad mes suvoktume, kad kada nors nebus stogo virš galvos, kad kada nors šalia nebus MAMOS, kuri viską padarys už tave.... Atskira eilė mergaitėms! Ar gali būti geriau? Žinoma, kad ne. Taigi – dviračiai. Prisipažinsiu, viena iš priežasčių, kodėl man mama pasiūlė važiuoti į šią stovyklą, buvo „prisijaukinti“ dviratį. Ir, žinote, – jums tai puikiai pavyko. Grįžus namo sėdau ant dviračio ir su mama išvažiavome pasivažinėti. Aišku, tie kilometrai kuriuos numynėme, ir kalneliai, į kuriuos teko įvažiuoti tą dieną, buvo juokingi, palyginus su Robinzonų keliais ir Dubysos slėniu, bet, kaip supratote, dviratis visai pakeitė mane. Dar norėčiau pasakyti, kad malonesnių, labiau padedančių žmonių už Robinzonus neteko sutikti. Gal mes atvažiavome ir kitokie, buvome visai nepažįstami, vengėme vienas kito, bet mes labai susidraugavome. Kaip sunku buvo atsisveikinti. Tikiu, kad kitais metais į Robinzonų gretas prisijungs dar geresni vaikai, negu buvome mes, pamatysite daug pažįstamų veidų ir mane, nes aš ir mamos vaikas, ir ROBINZONĖ!

 

Evelina. Vos tik grįžau iš stovyklos namo, spėjau pasiilgti vadų bei robinzonų! Robinzonų stovykla paliko didelį įspūdį, buvo įdomi bei naudinga, nes per dvi savaites aš daug patyriau įvairiuose dalykuose, susiradau begalę naujų draugų, susipažinau su puikiu vadovu. Stovykloje patiko drausmė. Dažniausiai tokiuose dideliuose paauglių susibūrimuose būna patyčių, tačiau aš nustebau, kokie visi buvo draugiški bei paslaugūs robinzonai! Drąsiai galiu sakyti, jog per šią stovyklą aš užsigrūdinau. Mes važiuodavom dviračiais bet kokiu oru: lietų, karštį, šaltį ir net krušą. Maudydavomės vėjuotą dieną. Aš galiu didžiuotis, kad nepasidaviau ir įveikiau visus sunkumus. Stovykloje aš nepastebėjau, dalykų, kuriuos reikėtų keisti. Kartą, kai važiavome per labai didelį lietų, aš sau sakiau, kad niekada nebevažiuosiu į šią stovyklą, tačiau mano nuomonė greitai pasikeitė. Dabar aš jums galiu pasakyti, kad manęs sulauksite ir 2015 m. stovykloje. Laukiu nesulaukiu, kada vėl išgirsiu jūsų komandą "Robinzonai, rikiuojamės"!

 

Vesta Petrauskaitė. Stovyklos programa iš karto man pasirodė labai įdomi ir viliojanti, todėl nedvejodama nusprendžiau visa tai išbandyti. Labiausiai viliojo visos atrakcijos, žaidimai, gyvenimas palapinėse, važiavimas dviračiu ir pan. Šią idėją pasiūliau draugui Matui, kad būtų drąsiau. Su nekantrumu laukiau  išvykimo į robinzonų stovyklą dienos. Neįsivaizdavau ir net nesusimąsčiau, kad ten gali būti kažkas sunkaus, kad reikės daug ne tik ištvermės, kantrybės, ryžto siekiant užsibrėžto tikslo. Man viskas atrodė labai paprasta ir nesudėtinga. Žinojau, kad važiuosime dviračiais, lankysimės įvairiose vietovėse, žaisime ir kitaip pramogausime. Net tai, kad stovykloje neturėsiu mobiliojo telefono manęs neišgąsdino. Ir štai taip lauktoji pirmoji diena robinzonų stovykloje. Pasipuošę robinzonų marškinėliais, tvarkingai išsirikiavę bei išklausę vado nurodymų, pajudėjome tikslo link. Buvau laiminga ir troškau kuo greičiau sužinoti, kaip čia viskas vyks. Jau pirmą vakarą norėjau paskambinti tėvams ir pasiguosti, kad čia nėra taip lengva, kaip įsivaizdavau. Kadangi neturėjau mobiliojo telefono, turėjau likti stipri ir laukti tolesnių  įvykių. Su kiekviena diena jaučiausi vis stipresnė, su kitais stovyklos dalyviais kasdien darėmės artimesni ir tapome viena didele šeima. Tai buvo ne tik atrama, bet ir paguoda. Džiugu, kad taip susigyvenome, net vienintelį sultinio kubelį dalijomės į n dalių, nes maistas atrodė prastesnis, nei namuose. Tačiau vėliau supratau, kad yra ne ką blogesnis. Stovykloje fizinio sunkumo nepajaučiau, nors ir oro sąlygos nelepino. Džiaugiuosi patyrusi jausmą kai smarkiai lyja, esu visa šlapia, nuo manęs bėga vanduo, dviratį sunku minti, bet aš tai įveikiau. Dažasvydį žaidžiau pirmą kartą. Laisvalaikiu smagu buvo žaisti  badmintoną, tinklinį. Teigiamai vertinu tai, kad žaidimus kiekvienas rinkosi pagal savo norą ir nereikėjo žaisti kažkurio nurodyto vieno žaidimo visiems. Plaukimas baidare buvo atrakcija ir poilsis kojoms. Psichologiniu atžvilgiu sunkiausia pradžioje. Pabaigoje jau orientavausi atstumuose. Bet už visą tai esu dėkinga vadui bei kitiems robinzonams, kurių dėka visa tai įgyvendinau, nes paprasčiausiai neturėjau kur trauktis, tai buvo mano pagrindinis tikslas – tapti robinzone. Ja ir tapau. Įgytas patyrimas man suteikė be galo didelę naudą, kuria remsius ateityje. Persiformavo mano vertybės, supratau kas yra šeima, kas yra namai, kokie jie yra svarbūs ir brangūs. Apie tai niekada nebuvau susimąsčiusi. Įvertinau ir supratau, kas yra draugas, kad komandoje išgyventi ir spręsti iškilusias problemas yra žymiai paprasčiau, nei esant vienam. Labai gaila buvo išsiskirti su naujaisiais draugais, nors širdyje virpėjo ilgesys tėvams ir sesei. Grįžusi namo savaitę gyvenau prisiminimais, mąsčiau ir didžiavausi savimi, kad aš esu ryžtinga, kantri ir drąsi. Kai aplinkiniams pasakojau, kaip mes stovykloje gyvenom ir kiek kilometrų mynėm, visi tik aikčiojo ir stebėjosi, kokia esu šaunuolė. Stovykla esu labai patenkinta. Planuoju atvykti ir kitais metais. Ačiū Jums, kad organizuojate būtent tokią stovyklą, kurioje mes tiesiog išmokstame vertinti tai ką turime.

 

Armanda. Grįžau namo ir spėjau pasiilgti robinzonų. Jau antri metai dalyvauju ir  labai malonu  būti antrą kartą išrinktai robinzonų robinzone. Nors šiais metais  vos ne kasdien lijo lietus, bet tai buvo dar įdomiau. Reikėjo  daugiau ištvermės ir nusiteikimo įveikti lietų, vėją ir dar kokį didžiulį kalną. Labiausiai patiko tai, jog visi turime vienas kitam padėti, dalintis viskuo, net ir „Selgos“ sausainį penkiese pasidaliname. Taip pat labai patinka tas jausmas, kai mini į kalną ir nebeturi jėgų, tačiau prisiverti ir įvažiuoji. O tada gali didžiuotis, jog tu tai padarei.  Be to, galima pamatyti kas yra kas Lietuvoje. Robinzonų kompanija buvo labai draugiška ir vieninga. Labai visų pasiilgau ir jau laukiu kitų metų!

 

Radvilė. Stovykla buvo vienas iš nuostabiausių akimirkų mano gyvenime. Ji paliko neišdildoma įspūdį psichologiniam nusiteikimui, davė daug patirties bendraujant, išklausant, padedant silpnesniam. Vadovai buvo rūpestingi. Ypač vyriausiasis vadovas. Jis visada padėdavo, vienydavo, įteigė būti lyg šeimoje. Niekada nesu gyvenime sutikus tokio žmogaus, kuris nuoširdžiai bendrauja, patikimas, linksmas, griežtas, bet teisingas, pasidalinantis savo išmintimi. Esu labai atsargi, bet vyr. vadovą priskirčiau į draugų penketuką. Man labai patiko, kai susėsdavome pabendrauti su vadu. Stovykloje krūvis normalus, todėl man patiko, kad buvo ir ,,relax‘‘ dienų. Nebūčiau patikėjus, kad 80 km per dieną galiu įveikti ir dar 18 km baidarėmis plaukti. Ši stovykla įkvepia pasitikėti savo jėgomis, išmoko vieningumo. Labai nustebau ir nudžiugau, kai tapau Robinzonų Robinzone. Tada pagalvojau - už ką aš gavau šį vieną iš nuostabiausių gyvenimo apdovanojimų? Supratau, kad kiti ,,slyvakupriai‘‘ sėdėjo prie kompiuterių namuose. Tuo tarpu aš įveikinėjau psichologinę kovą su savimi, dalinausi su draugais ne tik maistu, bet ir pagalba, skatinau ir kitus pasitikėti savo jėgomis, pamilau vadą, kaip žmogų, kuris įkvepia, stengiausi atiduoti tiek širdies ir jėgų, kiek jis atidavė mums ir tik tada pagalvojus pasakiau sau – taip, tu tikrai nusipelnei ROBINZONĖS vardo.

 

Šarūnas. Man patiko šios stovyklos žmonių draugiškumas, vietos, kurias mes lankėme. Patiko išbandymai - naktiniai žygiai, važiavimas dviračiu neįsivaizduojamus atstumus. Stovykloje aš išmokau gerai žaisti tinklinį, pramokau žaisti krepšinį. Netgi bausmės buvo mums į naudą. Labai patiko savigynos treniruotės, bušido užsiėmimai. Stovykloje įveikėme „ugnį“ - karštą saulę, vandenį, blogą orą ir maudėmės šaltame ežere. Patyriau nuostabų pasididžiavimo jausmą, kai išgelbėjome skęstantį. Pramokau rišti vantas. Atvažiavęs į stovyklą aš bijojau, kad nesusirasiu draugų, bet čia buvo visi draugiški ir tai nebuvo problema. Baigęs šią stovyklą aš iš silpno „slyvakuprio“ išaugau į stiprų „robinzoną!“. Grįžęs namo jaučiausi tikru vyru, o ne verkšlenančiu vaiku. Ačiū, kad mane priėmėte ir susitiksime kitais metais.Šarūno tėtis. Važiuojant namo, pamatęs geltonus rapsų laukus paklausė „kas čia“? Pamatęs ant priekabos vežamą naujovišką šieno vartytuvą irgi paklausė „kas čia“? Įdomu ne tai, kad jis nežinojo, kas ten yra, o tai, kad anksčiau jis apskritai nesidomėjo jokiais vaizdais anoj pusėj automobilio lango. Visą kelią būdavo įsmeigęs akis į savo telefoną ir klausydavo muzikos. Todėl tai, kad atkreipė dėmesį į kažką ir netgi pasidomėjo, rodo atsiradusį norą pažinti. Atsimena vietoves. Tai nauja, nes anksčiau visai nesidomėdavo kur važiuoja. Labai didžiavosi, kad padėjo gelbėti skęstantį draugą. Ir tai buvo ne savęs aukštinimas, o suvokimas, kad padėti kitam yra gerai. Džiugina ir jo „slaptas“ troškimas - ne pažaisti kompiuteriu ar pavalgyti, o tapti vienu iš geriausių robinzonų. Tai dar ateityje. Džiaugiasi, kad išmoko žaisti tinklinį, rišti vantas. Namuose tapo geranoriškesnis, t.y. neatsikalbinėja, labiau prižiūri mažąjį brolį. Nepaisant tam tikrų sunkumų, apie kuriuos prisipažino vėliau (pvz.: minti dviratį, nes tiek daug dar nėra važiavęs) išreiškė stiprų norą kitais metais vėl dalyvauti šioje stovykloje.Mes dabar matome jame daugiau, ko anksčiau nepastebėdavome arba neįvertindavome.

 

Miglė. Laukiu vasaros, kad vėl galėčiau grįžti į ,,Robinzonus". Atsisveikinant neverkiau, nors ir buvo labai gaila išvykti namo, bet grįžus namo, visą laiką pradainavau stovyklos himną ir susigraudinau. Esu buvus įvairiose stovyklose, bet ši man paliko didžiausią įspūdį. Jokie Čekijos kalnai manęs taip nesužavėjo, kaip nuoširdumas ir veiklumas, skirtas mums – vaikams. Tai stovykla, kurioje susipažinau ir bendravau su nuoširdžiais ir skirtingais žmonėmis. Vienas iš didžiausių stovyklos pliusų tai, kad visiškai atsiribojau nuo kasdienės rutinos ir nusibodusių žmonių, įsitraukiau į visai kitą gyvenimą... Prieš stovyklą, turėjau fizinės ištvermės užtektinai, bet stovyklos metu atėjo ir psichologinė ištvermė. Įsitikinau, kad esu tvirtas žmogus. Užteko ir krūvio ir linksmybių. Man asmeniškai galėjo būti ir sunkiau. Minusas būtų tik vienas - laikas praėjo per greitai....

 

Tadas (dviračių mechanikas). Į šią stovykla aš važiuoju antrus metus ir važiuosiu dar. Šioje stovykloje susiradau daug draugų, patyriau daug nuotykių, visokiausių išbandymų, nors buvo sunku, bet vis tiek nepasidaviau. Ištvėriau viską. Taisiau sulūžusius dviračius, o tiesa sakant, mano labiausiai sulūžo. Padėdavau kitiems. Vadas ir jo padėjėjai yra labai šaunūs, jie moka bendrauti su vaikais. Viskas buvo šaunu, tik ,,lietutis‘‘ prausė beminant dviračiais, pasitaikydavo po kelis sykius. Bet tai ne problema, nes juk ,,Mes ne mamos vaikai, mes Robinzonai!“ Maisto buvo užtektinai. Juokingiausia. kad priaugau svorio, net 4 kg ir man tai pasirodė keista, nes daug sportavom, laisvo laiko nebuvo. Mane nervindavo tie „verkšlentojai“, kurie vis skundėsi, kad kas nors skauda, bet aš matydavau, kad jie tiesiog apsimeta. Juk mes ir atvažiavome į šią stovyklą išbandyti savęs, o ne sėdėti prie laužo. Vadui noriu palinkėti stiprybės, kantrybės, sveikatos ir, kad stovykla dar gyvuotų daug, daug metų. Nes ši stovykla yra vienintelė tokia Lietuvoje!  

 

Ligita. Dvi savaitės prabėgo, kaip ašara nuriedėjusi paskutinę stovyklos dieną. Robinzonų stovykla yra lyg mano vasaros pradžia, per kurią galiu "grūdintis" ir nebijoti vasaros šalčių bei karščių. Kolektyvas buvo nuostabus, bet juk ne visada viskas būna gerai. Vadas galėjo labiau paspausti. Kai paklausiau senųjų Robinzonų, kokia stovykla buvo ankščiau, man gėda pagalvoti, kad aš galiu sakyti, jog man dabar sunku. Labai patiko draugai, bet gaila kad buvo mažesnio amžiaus, reikėjo vyresnių, bet vyresniems smagiau prie kompiuterio pasėdėt ir televizorių žiūrėt. Man gėda už kitus savo draugus, kurie praleidžia progą gerai pasportuoti, užsigrūdinti ir susirasti naujų draugų. Labai patiko vadai. Šiemet buvo jaunų vadų, įdomu buvo bendrauti su jais. NUOŠIRDUS AČIŪ už nuostabiausią stovyklą!

 

Fausta. Man labai patiko ši stovykla. Kitais metais tikrai atvažiuosiu. Nelabai nusisekė su oru, nes dažnai lijo, bet sugebėjau įdegti. Man labai patiko ant Lyduvėnų tilto. Važiuodami pasisveikindavome su žmonėmis, o jie su šypsena veide pasisveikindavo ir palydėdavo mus akimis. Buvo be galo nuostabus medus, tokio gyvenime neragavau. Skonis neapsakomas. Patiko pabendrauti su policijos pareigūnais, nes sužinojau pakankamai įdomių dalykų. Patiko virvės traukimas, karaokės vakaras. Pasimokiau, kad nereikia stabdyti priekiniais stabdžiais, nes gali baigtis blogai. Visi robinzonai buvo labai draugiški, linksmi ir labai malonu su jais bendrauti. Patiko tai, kad mus kaimeliuose pavaišindavo, papasakodavo miestelio istorijas.  Labai džiaugiuosi laimėjusi robinzonų robinzonės vardą, nes nesitikėjau. Grįžau namo su šypsena. Jau spėjau pasiilgti stovyklos draugų ir visų vadų!!!

 

Liveta. Tik grįžus iš stovyklos, norėjau grįžti atgal. Pasiilgau draugų, vadų, palapinės, miško, žemuogių, aplankytų miestelių. Draugai, kuriuos susiradau, yra patys geriausi. Jie atviri, draugiški, linksmi, išklausantys, paslaugūs. Yra daug prisiminimų, pavyzdžiui, ėjau plauti indų į upelį, atėjo Eligijus ir pasiūlė paplaukioti valtele. Vėliau prie mūsų prisijungė Aistis, Saulė. Eligijus išmetė irklus. Juokėmės be perstojo Tada   yrėmės rankomis, o Eligijus vaidino motoriuką. Buvo linksma. Miegojome prie laužo, dalyvavome karaokės vakare. Vadovai nuostabūs, jaunatviški. Su jais būdavo labai smagu pasėdėt prie laužo, padainuot, pažaist. Ratą, kurį mus išmokė vadovė Guoda, daryti buvo be galo smagu, net kristi buvo linksma. Dauguma vaikų netaisyklingai kirčiavo, nutraukdavo galūnes. Laikui bėgant pati pradėjau netaisyklingai kalbėti. Miškas, kuris supo mus, buvo nuostabus. Eidavom pasivaikščioti. Visai kitas jausmas vaikščioti po miestą, kur ūžia mašinos ir po mišką, kur ramu ir nieks tavęs negirdi. Šiek tiek gąsdindavo gyvatės, vilkai, šernai ir visokie kiti gyviai. Vienu žodžiu, visus šiuos dalykus apibūdina žodis - tobula. Atvykus į stovyklą galvojau, kad pasilinksminsiu. Tačiau buvo kitaip, bet nesigailiu. Patiko tai, kad mus labai šiltai pasitikdavo seniūnijose. Vyko įvairūs mokymai, praverčiantys gyvenime. Stovykla man suteikė daug drąsos, stiprybės, ištvermės, drausmės, savarankiškumo. Viskas buvo nuostabu, net ir šlapias oras. Buvo puiki galimybė įveikti savo baimes, kompleksus, įvertinti tai, ką turime savo kasdieniniame gyvenime. Važiuodama namo sakiau sau, kad pailsėjus keletą dienų vėl mielai važiuočiau į Jūsų stovyklą. 

 

Greta. Ši stovykla buvo kažkas naujo ir naudingo man. Nesu tokia ištverminga, sportiška, tiek daug išmananti ir mokanti. Niekada į rankas nebūčiau paėmusi dviračio ir ant jo nesėdusi žinodama, kad reikės numinti tiek daug, bet čia tie kilometrai vis greičiau ir lengviau, nepastebimai dingdavo. Jūsų dėka aš įgijau daugiau gražių mandagumo manierų, ėmiau gerbti vyresniuosius, pradėjau vertinti svarbius dalykus. Nustojau vaikiškai, nieko nesuprasdama keiktis, atsiradus progai esu pasiryžus padėti kitiems, užstoti užgauliojamus silpnesniuosius ir pamokyti „krūtus“ erelius, pasakydama apie jų blogą elgesį. Esu patenkinta savimi. Patiko leistis bei kilti Dubysos slėniu. Buvo sunku, judėjau lėtai, bet užkilus kūnu bėgo malonūs šiurpuliukai. Atsivėsinti ir pailsėti baidarėse buvo gera. Gaila, jog buvo prasta savijauta, likau stovyklavietėje ir nelipau ant Lyduvėnų tilto, nes draugų įspūdžiai buvo dideli. Milžinišką įspūdį paliko Šiluvos koplyčia.. Paauksuotas vidus, dailiai nutapytos sienos, stebuklingas akmuo... Dėkoju Jums ir robinzonams, jog man pasijutus blogai, rūpinotės, slaugėte, vaišinote karšta arbata ir sumuštiniu, leidote ramiai numigti kelias valandas ant patogios Naglio sofos. Gera prisiminti skaudų kritimą. Nuskilęs dantis, prakirsta ranka, sutrenktas riešas, nubrozdintas kelis suteikė daugiau patirties. Kartą grįžtant į stovyklą ir man blogai besijaučiant, įsikandus sau į lūpą taip stipriai, jog jutau kraujo skonį, mintyse kartojau „jau greit, pažiūrėk, ką pasiekei, nepasiduok, tu gali, „aš ne mamos vaikas, aš robinzonė“ myniau toliau ir plačiai nusišypsojau, išvydusi stovyklavietę. Stovykloje valgydavome net  per gerai. Smaližavome medumi ir savo pačių rankomis kepta duona. Užsukę į kaimelį gavome braškių, šiltos arbatos, sūrio su ananaso gabalėliais. Žmonės mus sutikdavo draugiškai, maloniai ir vaišingai. Stovykloje bendravau su vaikais ir turėjau linksmų atsitikimų, kurie ilgai išliks mano atmintyje. Jūsų vadovavimas, pasirinktos ir tinkamais momentais naudojamos strategijos, elgesys su mumis yra puikus ir veiksmingas. Pasirengimas realiam gyvenimui, fizinis ir psichologinis krūviai mus skatino nepasiduoti, pasistengti. Niekada šito nekeiskite, nes dėl šio vadovavimo privalumo mes tampame kažkuo daugiau, nei prieš tai buvome. Kitais metais būtinai susitiksime. Su didžiausia pagarba ir meile.

 

Dovydas. Būdavo susidūrimų, bet vėliau jų išvengdavome. Mane nustebino Sidabravo miestelio gyventojų svetingumas. Beinoravos amatų centre pirmą kartą pamačiau kaip yra audžiama. Juostų audimo staklės labai įdomios. Stebėjau, kaip buvo kalamos kortos juostoms austi. Iškeptos bandelės buvo labai skanios. Mane labai nustebino Šiluvos koplyčia. Patiko apsilankymas partizanų kaime kur mus svetingai priėmė ir pavaišino. Net kai būdavo šaltoka, reikėjo lįsti į vandenį, bet vėliau būdavo labai gera. Labai patiko medaus skanavimas su mūsų kepta duona. Nusileisti Dubysos slėniu norėčiau dar kartą. Baidarių trasa man buvo šiek tiek per ilga. Lyduvėnų tiltas mane sužavėjo ypač, užvažiavus traukiniui. Stovykla sustiprino ir užgrūdino. Robinzono mama. Mūsų nuomone, stovykla yra puiki vaikų savarankiškumo  ugdymui. Vaikinai dar nuolat gyvena prisiminimais, o kai išvažiuojame dviračiais, pasipila pasakojimai. Labai įdomu. Vaikinai sutvirtėjo, užsigrūdino, įdegė (kas visiems labai keista tokiu lietingu oru), pasidarė vyriškesni. Norėjau sūnui patepti tepalu ištynimus nuo  uodų įkandimų, o jis sako - baik, mama, kas čia tokio, juk aš robinzonas. Smagumėlis!! Ačiū iš visos širdies už idėją, darbą ir pasiaukojimą. Esate tikras Lietuvos turtas.

 

Martynais x.2. Buvote toks vadovas, kuriuo aš galėjau pasitikėti. Kartais apgaudavote, nors žinodavau, kad tai darydavote dėl mūsų. Buvo gerų akimirkų: dažąsvydis ir plaukimas baidarėmis. Man padarė didelį įspūdį Dubysos slėnis ir kaip mes jį įveikėme. Galvojau kad neįveiksiu, nes man sunkiai persimetinėjo pirma pavara. Man atrodė, kad tokiu greičiu niekas dar nevažiavo. Man buvo malonu kai mus pasveikino pats Radviliškio meras ir įteikė čeburekų. Stovėjome ant aukščiausio traukinių tilto Lietuvoje ir gal visose Baltijos šalyse. Mums pasisekė, nes važiavo traukinys. Aplankėm daugybę miestelių, kaimelių ir lankytinų vietų. Daugelis vaikų tapo mano draugais, dėl savo atvirumo ir draugiškumo. Kitai stovyklai būsiu fiziškai ir morališkai pasirengęs. Įsidėsiu daugiau avalynės. Be to nusiimsiu dviračio bagažinę ir viską, kas suteikia nereikalingą svorį.

 

 

Laura Rubinšteinaitė. Nuoširdžiai padėkoju už puikiai suorganizuotą stovyklą, suteiktas pramogas ir patirtį. Ši stovykla išmokė mane būti labiau savarankiška, pradėjau labiau vertinti gyvenimą ir šeimą, susipažinau su daug Lietuvos gražių vietų, patyriau gyvenimo ir būties gamtoje įdomumą bei susipažinau su daug įdomių žmonių. Labai patiko važiuoti dviračiais ilgas distancijas, nes tai įrodė, kad nusiteikimas ir gebėjimas yra susiję tarpusavyje dalykai. Tai buvo pirmas kartas, kada aš tiek daug numyniau dviračiu ir pati įsitikinau, kad nusistatymas optimistiškai gali padėti tau bet kokioje situacijoje išlikti kupinam jėgų ir nepasiduoti. Įrodžiau sau, kad galiu įveikti sunkias kliūtis ir esu dvasiškai stipresnė nei maniau. Džiaugiuosi, kad daugelyje situacijų turėjome viską daryti patys, tai išmokė savarankiškumo, turėjome galimybę pabūti ne "mamos" vaikais. Patiko pašnekesiai prie laužo, prie muzikos. Buvo labai puiki atmosfera. Pradėjau vertinti gyvą bendravimą kolektyve, nes anksčiau su draugais bendraudavau virtualiai. Labai patiko, kad užsukant mums į kokį miestelį mus gražiai sutikdavo seniūnai, gyventojai. Tai didelė garbė.

 

Guoda. Stovykloje labai patiko. Stovyklos reklama labai sudomino. Norėjau sužinoti, ar ištversiu šitiek važiuoti dviračiu. Kai jūs vakarais pasakydavot, kad nuvažiavom 70 km, net nepatikėdavau. Jūs buvot truputį griežtas, bet tai labai gerai. Pavadindamas mus plevėsomis suteikdavote jėgų, nusitekdavau visas kliūtis įveikti, kad niekas daugiau nebevadintų plevėsa. Galėjot būt ir griežtesnis. Labai patiko, kai atvažiavo aplankyti buvę robinzonai. Buvo dažąsvydis ir kitokios pramogos. Maniau, kad bus  apšnekinėjama, prasivardžiuojama, kaip kitose stovyklose, bet labai nustebau, kad vaikai buvo labai draugiški. Labai greitai su visais susibendravau. Patikdavo vakarais prie laužo budėt arba dainuoti su Gabriele. Stovykloje maistas buvo labai geras ir skanus. Labai daug visko patyriau, daug išmokau ir labai gerai praleidau laiką. Pamačiau Lietuvos kaimelius, kur nesu buvusi.

 

Tomas Šidlauskas. Jei ne stovykla, turbūt, būčiau sėdėjęs namuose. Stovykloje supratau, kas yra tikras komandinis darbas ir kas yra geri draugai. Visi stovyklos dalyviai yra nuostabūs žmones ir labai draugiški. Labai liūdėjau tą akimirką, kai turėjo išvažiuoti Naglis su Martynu Buvo labai sunku, tačiau stovykla tęsėsi ir mes gyvenom toliau. Norėčiau pasigirti, jog stovyklos metu  numečiau 5-6 kg, kas yra tikrai labai šaunu, Labai nustebau, kai sužinojau, jog mane nužiūrinėjo panelės. Tai, turbūt, dėl numestų kilogramų. Aš taip pat nusižiūrėjau vieną panelę. Nusivyliau tualetais, nes robinzonai juos taip greitai pripildė. Galiu pasakyt tik tiek kad jūs esate tikrai labai geras žmogus ir puikus vadas. Galite būti ir truputį griežtesnis. Kai liepdavote daryti 10 atsispaudimų, aš padarydavau 50. AČIŪ virėjoms.

 

Matas Dorošenko. Stovykloje buvau pirmą kartą ir ji man labai patiko. Tikėjausi, kad jau antrą ar trečią dieną norėsiu namo, bet taip nebuvo. Stovykla tikrai įdomi ir naudinga, nes pradedame vertinti tėvus. Kai būname namuose, būname „mamyčiukai“. Bet stovykloje įrodėm sau, kad galim viską padaryti savarankiškai. Naktinius budėjimus galėtumėte padaryti ilgesnius. Paryčiui budėti labai sunku, nes ima miegas. Išmokome žaisti tinklinį ir badmintoną. Gaila, kad mergaitės silpniau žaidė, nes jos daugiau laiko praleisdavo palapinėse ar prie laužo. Neleiskite berniukams lenkti mergaičių, nes jos nesuvaldo dviračių ir susidaro avarinė situacija. Plaukiant baidarėmis reiktų, kad valtyje vienas būtų tas, kuris jau yra plaukęs jomis. 

 

 

 

Miko mama. Jei dviem sakiniais apibūdinti  įspūdžius iš stovyklos tai... Tą patį vakarą Mikas grįžęs iš stovyklos pasakė: pavalgiau, nusiprausiau,  rytoj vėl važiuočiau į stovyklą. Manau šie žodžiai  pasako viską.

 

Remėjai

Regejus